išvingėlis

išvìngėlis, -ė smob. (1) NdŽ kas išvingęs, išlepėlis (ppr. valgio atžvilgiu): Motin, motin, tavo kalte jis tapo išvìngėlis! Brš. Ką tie išvingėliai valgys mūsų valgį! Grg. Nebūk išvingėlė – ko tam pienuo trūksta, ar negali valgyti! Grg.